čysčius

×čỹsčius (l. czyściec) sm. (2) K; R135 bažn. skaistykla: Čỹsčiaus ir pragaro kančios ir sopuliai DP144. Sukalbėkit po tris poterius už dūšias, čysčiuj kenčiančias brš. Čỹsčius žemai, pekla po pečka, dangus aukštai Gs. ║ prk. sunkus gyvenimas, kančia: Čỹsčius būt pas tokį gaspadorių Rm. Šiemet gyvuliai čỹsčių kenčia [dėl varyklos šlapumo] Rm. Ta motriškelė savo čỹsčių ant žemės atkentėjo (daug vargo, skurdo) Vvr.